Neretai pasitaiko atvejų, kuomet sulaukusi sau nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo, teisminį ginčą pralaimėjusi šalis ryžtasi kreiptis į apeliacinės instancijos teismą. Vienas iš motyvų tokiam žingsniui gali būti asmens įsitikinimas, jog apeliacinės instancijos teismas ginčą išspręs kitaip, jeigu jam bus pateikti nauji įrodymai, t. y., tokie įrodymai, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Labai dažnai tokių įrodymų pavyksta surasti, kita vertus, tikimybė, kad jie bus priimti ir įvertinti apeliacinės instancijos teismo – nedidelė.
Toliau nagrinėdami šį klausimą apsiribokime civiliniu procesu. Šiuo atveju, kasacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą išaiškinęs, jog siekiant, kad procesas vyktų sąžiningai, šalys nevilkintų proceso ir nepiktnaudžiautų savo teisėmis procese, visi įrodymai privalo būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 str. 1 d. 3 p., 2 d.; LAT 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016). Pirmosios instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 str. 2 d.). Taigi, teisės aktai ganėtinai aiškiai nurodo, kad visus įrodymus būtina teikti dar pirmosios instancijos teisme.
Toks griežtas ribojimas yra susijęs ne tik su siekiu išvengti teisminio proceso vilkinimo ar šalių piktnaudžiavimo savo teisėmis, bet ir siekiant užtikrinti tinkamą apeliacinės instancijos teismo pareigų įvykdymą. Viena iš tokių pareigų – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str. 1 d.). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų sudėtingas arba beveik neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Dėl šios priežasties ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Toks draudimas užtikrina teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama arba bent jau sumažinama procesinės staigmenos sukūrimo galimybė (LAT 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019).
Vis dėlto, kasacinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (LAT 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi, net ir tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas nustato, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, jis vis vien turi patikrinti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 str. įvardintas išimtis, ir įrodymą priimti.
Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį, kad ne bet kokia teismui teikiama informacija yra laikytina įrodymais. Pagal CPK 180 str. teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi, įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Toks sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje.
Taigi, apibendrinant galima teigti, kad galimybių teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme yra, tačiau jos yra ganėtinai ribotos.